Douglasas Haigas

Douglasas Haigas


Douglasas Haigas: pokario revoliucionierius?

Gary Sheffieldas atskleidžia, kaip Douglasas Haigas po Pirmojo pasaulinio karo išlaikė didžiulę įtaką su veteranais, todėl kai kurie klaidingai bijojo, kad jis gali sukelti dešiniųjų revoliuciją.

Šis konkursas dabar uždarytas

Paskelbta: 2011 m. Spalio 14 d., 11:51 val

Feldmaršalas seras Douglasas Haigas šiandien labiausiai prisimenamas kaip archetipinis „asilas“, kuris per Pirmąjį pasaulinį karą vadovavo Didžiosios Britanijos kariuomenės „liūtams“. Kaip įrodė daugelis istorikų, tai yra labai nesąžininga jo karinių sugebėjimų karikatūra, tačiau purvo lazdos. Tačiau kažkada Haigas buvo nacionalinis didvyris. Grįžęs iš Prancūzijos 1919 m. - vedęs Didžiosios Britanijos kariuomenę į pergalę Vakarų fronte 1918 m., Jis buvo įvertintas kaip savo šalies gelbėtojas.

Pažymėtina, kad per devynerius jam likusius gyvenimo metus Haigas tapo dar populiaresnis, nes buvusių karių teisių gynėjas atsitraukė nuo nerūpestingos pokario visuomenės. Rašymo metu Vyriausiasis: Douglasas Haigas ir Didžiosios Britanijos armija, man tapo aišku, kad Haigo, kaip galingo karo veteranų rėmėjo, vaidmuo buvo labai reikšmingas, tačiau šiandien mažai vertinamas.

1918 m. Visuotiniuose rinkimuose ministras pirmininkas Davidas Lloydas George'as pažadėjo „didvyriams gyventi tinkančią šalį“. Realybė buvo labai kitokia. Pokario politinė padėtis buvo nepastovi. Fone tvyrojo bolševikų revoliucija Rusijoje. Namuose pramoninė darbininkų klasė tempė raumenis. Sunkių ekonominių sąlygų ir rimtų pramoninių neramumų fone Darbo partija tapo rimta kandidate į valdžią, o šalis susidūrė su didžiuliu milijonų buvusių karių reintegracijos į visuomenę problema. Daugelis veteranų buvo bedarbiai. Tai buvo pakankamai blogai darbingiems žmonėms, tačiau neįgaliesiems, kovojantiems su menkomis pensijomis, buvo daug blogiau.

Tuo metu Haigas pasirodė kaip atviras buvusių karių gynėjas, o nuo 1921 m., Kaip Britų legiono, pirminės veteranų organizacijos, prezidentas, jis buvo šalies galybė. Jo prestižas kai kuriuos kairiojo ir dešiniojo politinio spektro aspektus sukėlė nerimą. 1922 m. Italijoje fašistų partija, vadovaujama buvusio kareivio Benito Mussolini, pasinaudojo veteranų nepasitenkinimu ir nuvertė liberalų režimą.

Panašiai nestabilioje pokario Vokietijoje klestėjo įvairios antidemokratinės kairiųjų ir dešiniųjų grupės, paremtos buvusiais kariais. 1923 m. Generolas Erichas Ludendorffas, pagrindinis Haigo oponentas vakarų fronte 1916–1918 m., Miunchene pradėjo nesėkmingą perversmą, kuriam vadovavo neaiškus buvęs kapralas Adolfas Hitleris. Kai kurie neramioje 1920 -ųjų Didžiojoje Britanijoje paklausė, ar Haigas gali turėti panašių siekių.

Atsakymas buvo pabrėžtinas „ne“. Haigo pažiūros buvo nuosaikios ir konservatyvios, jis buvo įsipareigojęs palaikyti konstitucinę monarchiją ir parlamentinę demokratiją. Taip pat buvo ir jis. Žaisti priešingos istorijos žaidimą, jei Haigas būtų turėjęs politinių ambicijų ir atsidūręs karo veteranų politinio judėjimo lyderiu, tai bent jau galėjo turėti destabilizuojantį poveikį Britanijos politikai. Tai neviršija galimybių ribų, kad tai galėjo sugriauti demokratiją.

Kaip parodė tokie istorikai kaip Martinas Pugh, demokratija tarpukario Britanijoje buvo trapesnė, nei dažnai manoma. Neviltis dėl sistemos nesugebėjimo spręsti šalies problemų sukėlė didelę simpatiją autoritarinėms grupėms, įskaitant Mosley britų fašistų sąjungą.

Žinoma, yra daug priežasčių, kodėl Didžioji Britanija nepasirinko antidemokratinio kelio. Vienas iš jų, iki šiol nepastebėtas daugumos istorikų, buvo tai, kad Douglasas Haigas tvirtai metė svorį status quo naudai ir taip veikė kaip politinio stabilumo jėga. Jo įgimtas socialinis ir politinis konservatyvumas buvo jo sprendimo įsitraukti į veteranų reikalus veiksnys, tačiau tai nebuvo pagrindinė priežastis. Kalboje po kalbos Haigas kalbėjo apie savo susižavėjimą ir dėkingumą vyrams, kurie jam tarnavo Prancūzijoje ir Flandrijoje. Atrodo, kad jis nepasielgė iš kaltės jausmo. Veikiau jį paveikė paternalistinis Viktorijos armijos karininko etosas. Jo darbas su buvusiais kariais buvo natūralus bajorų įpareigojimo kredo pratęsimas, ši privilegija buvo susijusi su atsakomybe, kuri buvo jo profesinės karjeros pagrindas.

Haigas savo standartus kaip karo veterano čempionas iškėlė 1919 m. Liepos mėn., Pateikęs savo įrodymus Parlamento atrinktam pensijų komitetui. Jis pareiškė esąs „pasibaisėjęs“ „valstybės metodais aprūpinti neįgaliuosius“ prieš įsijungdamas į medicinos tarybas, tvirtindamas, kad kai kuriems „trūksta užuojautos ir dosnumo… ir kiekvieną apgailėtiną asmenį, kuris pasirodo prieš juos, laiko piktadariu“. “.

Jo pyktis paneigė neemociško, santūraus žmogaus reputaciją, o aistra šia tema, susijusi su didžiuliu prestižu, padarė didelį įspūdį Atrankos komiteto nariams. Jis atsisakė valstybės jam suteiktų pagyrimų, kol nebuvo gausesnio pensijų susitarimo, todėl jis buvo labai nepopuliarus įsteigti. Iki 1919 m. Rugpjūčio mėn. Haigas tikėjo, kad laimėjo didelę pergalę prieš vyriausybę dėl pensijų, ir priėmė apygardą bei 100 000 svarų sterlingų dotaciją.

Haigas nedviprasmiška kalba išdėstė parametrus, pagal kuriuos ketino veikti. Pabrėždamas savo požiūrio nepolitiškumą, turėdamas omenyje nepartinį, jis atkreipė dėmesį, kad neturi jokių asmeninių politinių ambicijų-priešingai nei jo šiuolaikinis feldmaršalas seras Henry Wilsonas, persikėlęs į partijos politiką, tik buvo nužudytas 1922. Wilsoną istorikas Bernardas Ešas apibūdino kaip „pasiklydusį diktatorių“. Haigo prestižas buvo toks, kad jis buvo daug patikimesnis kandidatas vadovauti karinei partijai politikoje, jei taip būtų pasirinkęs.

Akivaizdu, kad Haigas „Legioną“, sukurtą sujungus konkuruojančių veteranų grupes, matė kaip socialinės kontrolės instrumentą. 1920 m. Privačiame laiške jis pareiškė, kad tikisi, jog vieningoje veteranų organizacijoje konservatorių karininkų sąjunga veiks stabilizuojančiai kairiarankiškesnėms grupėms.

Tuo atveju, kai legionas neturėjo kai kurių žemyno veteranų kūnų politinės galios ir radikalumo. Nepaisant to, nepaprastai populiaraus feldmaršalo, „vadovaujančio“ taikos meto „armijai“, įvaizdis kai kuriuos kairiuosius sunerimo, baiminantis, kad legionas bus panaudotas kaip sukarinta jėga streikams laužyti ir neramumams slopinti. Legionas buvo pasmerktas kaip Haigo „Baltoji gvardija“ (nuoroda į Rusijos pilietinį karą), „Anti-Bolshie“ ir „Fascisti“. Kairysis „Daily Herald“ vykdė kampaniją prieš tai, ką ji matė kaip embrionų fašistinį judėjimą, su paruoštu britu Mussolini.

Išgelbėtas nuo kraujo praliejimo

Kai kurie vieši Haigo pareiškimai sukėlė kairiųjų baimę. 1926 m. Jis viešai pareiškė, kad į legioną įtraukus veteranų grupes, turinčias „bolševikų“ tendencijų, Britanija buvo „išgelbėta ... nuo kraujo praliejimo“. Panašiai Haigas apokaliptiniu būdu nurodė 1926 m. Gegužės mėn. Įvykusį visuotinį streiką ir teigė: „Nebuvo jokių abejonių, kad legionas, remdamas teisėtvarkos reikalą, išgelbėjo šalį nuo kraujo praliejimo ir bandymo revoliucijos“.

Haigas akivaizdžiai nesuvokė savo kalbos prieštaravimų, teigdamas, kad legionas tuo pat metu buvo nešališkas ir laikėsi status quo. Akivaizdu, kad jis laikėsi neįprasto įsitikinimo, kad turėti konservatyvių pažiūrų yra tas pats, kas būti „nepolitiškam“.

Iš tikrųjų, nors visuotinis streikas toli gražu nebuvo revoliucinis judėjimas, jo viduryje buvęs legionas paskelbė kreipimąsi, kuriame ragino buvusius karius paremti valdžią. Šis kreipimasis buvo prieštaringas ir prieštaringas, ypač tarp legiono skyrių darbininkų klasėse. Dėl viso to Haigas išsaugojo savo populiarumą legione visą savo gyvenimą ir juo labiau po jo mirties 1928 m.

Kaip ir daugelis kitų 1920 -ųjų, Haigas žavėjosi Benito Mussolini. Fašizmas tuo metu buvo labai patrauklus tiems, kurie nusivylė pokario Britanija. 1926 m. Vasario mėn. Susitikęs su Italijos diktatoriumi, Haigas sakė: „Koks žmogus!… Jis tikrai išskirtinis“.

Kaip ir daugelis britų gerbėjų, garsiausias Winstonas Churchillis, Haigas menkino fašistinio režimo smurtą, gerbdamas stiprų lyderį ir korporacinę valstybę. Haigą nerimavo pokario politikos pokyčiai: bolševizmo pramoninis karingumas ir grėsmė imperijai. Rašydamas didėjančios pramoninės kovos metu - iki generalinio streiko liko vos pora mėnesių - jis pareiškė: „Šiuo metu norime, kad kas nors būtų namuose“. Tačiau pavadinti Haigą iš esmės antidemokratiniu būtų taip pat klaidinga, kaip tuo pačiu šepetėliu išderinti Čerčilį.

Britų legiono politinė veikla susirūpino ne tik politinė kairė. 1926 m. Kai kurios šakos bandė leisti „panaudoti visą legiono jėgą ... priešintis kiekvienam kandidatui į parlamentą, balsavusiam prieš legiono pensijų politiką“. Haigas gavo laišką iš konservatorių vyriausybės, kuriame jis buvo raginamas „Britų legiono labui pakviesti atsakingus asmenis santūriai“. Haigas suskubo nuraminti vyriausybę, kad legiono konstitucija nesikeis ir kad jis manė, kad „organizacijos stiprybė“ priešinasi tokiai politizacijai. Jo reakcija rodo, kad baimė, jog jis pavers Britų legioną kraštutinių dešiniųjų sukarinta milicija, buvo labai platus.

Tai nereiškia, kad įtarimai dėl Haigo buvo visiškai nepagrįsti. Jo pirmtakas, kaip vyriausiasis vadas vakarų fronte, feldmaršalas seras Johnas Frenchas, buvo atvirai politinis, 1915 m. Įsitraukė į sąmokslą su spauda, ​​kuri turėjo įtakos nužudant Asquith liberalų vyriausybę.

Tačiau Haigas buvo kitoks žmogus. Kaip ir bet kuris aukštas vadas, bendraudamas su vyriausybe jis užsiėmė politine veikla. Tačiau buvo labai aiškios ribos, kurių jis neperžengtų. Jo komentarai apie Maurice'o bylą 1918 m., Kai vyresnysis generolas viešai apkaltino Lloydą George'ą melavimu (tikriausiai tiksliai), yra reikšmingi: „Tai rimta klaida. Niekas negali būti ir kariu, ir politiku vienu metu. Mes, kariai, privalome atlikti savo pareigą ir tylėti, pasitikėdami ministrais, kad jie mus apsaugotų “.

Niekas neabejoja Haigo, kaip karo vado, svarba gera ar bloga. Apie jo generalizavimą istorikai be galo diskutavo. Priešingai, jo pokario, kaip de facto karo veteranų lyderio, pozicijai buvo skirta mažai dėmesio.

1920 -aisiais Haigas buvo labai reikšminga asmenybė pokario politinėje scenoje, tuo metu, kai buvo didelis nestabilumas, ir dėl to, ką jis padarė, ir galbūt dar svarbiau dėl to, ko nepadarė. Laikas, kai Douglaso Haigo karjera po 1918 m. Buvo įtraukta į platesnę Didžiosios Britanijos istoriją XX amžiaus pradžioje.

Gary Sheffieldas yra Birmingemo universiteto karo studijų profesorius. Jo knyga Vyriausiasis: Douglasas Haigas ir Didžiosios Britanijos armija rugpjūtį išleido „Aurum Press“. Visos citatos paimtos iš šios knygos.

Laiko juosta: Douglas Haig

1861 Gimė Edinburge, turtingoje viskio distiliavimo šeimoje. Jis turi elitinį išsilavinimą Cliftono koledže Bristolyje ir Brasenose koledže Oksforde

1885 Gerai pasirodęs Sandhurste, jis yra pavestas į 7 -ąjį (karalienės) husarus, protingą kavalerijos pulką. Vėliau jis su pulku išvyksta į Indiją

1898 Baigęs personalo koledžą, kuriame jis laikomas ateinančiu vyru, Haigas kovoja Kitchenerio kampanijoje Sudane. Tai jo pirmoji aktyvi tarnyba

1899 Netrukus po būrų karo pradžios Haigas eina į Pietų Afriką kaip štabo karininkas ir vėliau vadovauja kariams šioje srityje

1906 Pradeda bendrauti su valstybės sekretoriumi karui RB Haldane. Haigas yra dešinioji Haldane'o ranka, vykdanti gyvybiškai svarbią armijos reformą

1914 Paima I korpusą į karą vakarų fronte. Savo reputaciją jis užsandarina puikiu pasirodymu gynyboje per pirmąjį „Ypres“ mūšį

1915 Sėkmingai seras Johnas Frenchas vadovauja britų ekspedicinėms pajėgoms vakarų fronte. Pirmasis ir prieštaringiausias jo mūšis yra Somme (1916 m. Liepos – lapkričio mėn.)

1918 Haigas veda BEF į pergalę Šimto dienų kampanijoje (rugpjūčio – lapkričio mėn.). Jis užmezga veiksmingą partnerystę su vyriausiuoju sąjungininkų vadu maršalu Fochu

1921 Tapo naujai sukurto Britų legiono prezidentu, 1920 m. Pasitraukęs iš aktyvios tarnybos. Pirmą kartą jis viešai pasisakė palaikydamas veteranų teises 1919 m.

1928 Mirė Londone būdamas 66 metų ir yra apraudotas kaip nacionalinis didvyris. Londone ir Edinburge susirenka didžiulė minia pagarbos


Douglasas Haigas, 1 -asis grafas Haigas

Mūsų redaktoriai peržiūrės, ką pateikėte, ir nuspręs, ar peržiūrėti straipsnį.

Douglasas Haigas, 1 -asis grafas Haigas, (gimė 1861 m. birželio 19 d. Edinburge - mirė 1928 m. sausio 29 d., Londonas), britų feldmaršalas, Didžiosios Britanijos pajėgų vyriausiasis vadas Prancūzijoje didžiąją I pasaulinio karo dalį. Jo nusidėvėjimo strategija daugiau vokiečių “) sukėlė didžiulį britų aukų skaičių, tačiau 1916–17 m. iš karto nedidelę naudą ir sukėlė jam ginčų objektą.

Baigęs Sandhursto karališkąjį karo koledžą, Haigas kovojo Sudane (1898 m.) Ir Pietų Afrikos kare (1899–1902 m.) Ir užėmė administracines pareigas Indijoje. Būdamas paskirtas į Karo tarnybą karinio mokymo direktoriumi (1906–09), jis padėjo karo ministrui Richardui Burdonui Haldane'ui įsteigti generalinį štabą, sudaryti teritorinę armiją kaip naudingą rezervą ir organizuoti ekspedicines pajėgas būsimam karui. žemyninėje Europos dalyje.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui 1914 m. Rugpjūčio mėn. Haigas vedė Didžiosios Britanijos ekspedicinių pajėgų (BEF) I korpusą į šiaurės Prancūziją ir 1915 m. Pradžioje tapo 1 -osios armijos vadu. Tų metų gruodžio 17 d. Jis pakeitė BEF vyriausiuoju vadu serą Johną Frenchą (po to 1 -ąjį Ypreso grafą). 1916 m. Liepos – lapkričio mėn. Jis surengė didžiulę kariuomenės masę nesėkmingam puolimui Sommės upėje, o tai kainavo 420 000 britų aukų. Kitais metais, kai prancūzai nusprendė stoti į gynybą, kol pajėgos iš Jungtinių Valstijų (kurios įstojo į karą balandžio 6 d.) Gausiai, Haigas nusprendė pabandyti nugalėti vokiečius grynai britišku puolimu prancūzų ir belgų kalbomis. Flandrija. Trečiajame Ypreso mūšyje (1917 m. Liepos – lapkričio mėn.), Dar vadinamame „Passchendaele“ kampanija, aukų skaičius šokiravo Didžiosios Britanijos visuomenę, kaip ir Sommo aukų skaičius. Tačiau, nors jam nepavyko pasiekti savo tikslo - Belgijos pakrantės -, jis susilpnino vokiečius ir padėjo paruošti kelią jų pralaimėjimui 1918 m.

1916 m. Pabaigoje pakeltas feldmaršalu, Haigą tvirtai palaikė karalius George'as V, bet ne tų metų gruodžio mėn. Ministras pirmininkas Davidas Lloydas George'as. Nuo to mėnesio iki 1917 m. Gegužės mėnesio Haigas buvo nenoras pavaldus prancūzų generolo Roberto Nivelle'o, aukščiausio sąjungininkų vado vakarų fronte, pavaldinys. 1918 m. Kovo mėn. Haigas užsitikrino paskirti kitą prancūzų generolą Ferdinandą Fochą sąjungininkų generolu. Abu vyrai puikiai dirbo kartu, o Haigas vykdė visą taktinį vadovavimą britų armijoms, ko Nivelle nebuvo. Padėjęs sustabdyti paskutinį Vokietijos karo puolimą (1918 m. Kovo – liepos mėn.), Haigas pademonstravo bene geriausią savo generolą vadovaudamas pergalingam sąjungininkų šturmui nuo rugpjūčio 8 d.

Po karo Haigas suorganizavo Britų legioną ir keliavo po Britanijos imperiją rinkdamas pinigus nepasiturintiems buvusiems kariams. Jis buvo sukurtas grafu 1919 m.

Šį straipsnį neseniai peržiūrėjo ir atnaujino asocijuotas redaktorius William L. Hosch.


Šaltinio dokumentai apie Haigą

Serą Douglasą Haigą nenuliūdino liepos 1 d. Įvykiai. Jo atsakymas į aukų skaičių, preliminariai apskaičiuotą 40 000, buvo toks, kad jų reikėjo tikėtis. Jis nerimavo dėl „kupino“ VIII korpuso pasirodymo. Visų pirma jis tęsė mūšį.

JM Bourne, Didžioji Britanija ir Didysis karas (1989)

Vokietijos bėdos po Sommos mūšio

Vokietijos kariuomenė buvo kovojama iki galo ir buvo visiškai nusidėvėjusi.

Generolas Ludendorffas, Karo atsiminimai (1920)

Somme buvo purvinas vokiečių lauko kariuomenės kapas ir tikėjimas vokiečių lyderių neklystamumu.

Joks vadas negalėjo grąžinti vokiečiams apmokyto kario, kuris buvo sunaikintas.

Ar Haigas išmoko kokių nors pamokų?

Jūs siūlote, kad mūsų kariuomenė imtųsi stiprių atakų, siekdama ne tik pritraukti ir panaudoti priešo atsargas, bet ir pasiekti tokios taktinės sėkmės, kuri atvers kelią ryžtingiems veiksmams. Aš jau sutikau pradėti tokią ataką, kaip jūs aprašėte, bet ne neribotam mūšio tęsimui, siekiant panaudoti priešo atsargas. Toks tęsinys gali sukelti ilgalaikę kovą, kaip ir šiais metais SOMME, ir prieštarautų mūsų susitarimui, kad turime siekti aiškaus ir greito sprendimo.

Haig į Nivelle, 1917 m. Sausio 6 d

Šiuo metu manau, kad mūsų veiksmai turėtų būti tokie: 1. Žiemos sportas arba reidai tęsėsi iki pavasario. 2. Susidėvėjusi kova panaši į 1, bet platesniu mastu daugelyje taškų visame fronte.

Haig, Dienoraštis (1916 m. Sausio 14 d.)

„C-in-C“ buvo įsikūręs Chateau de Valvion, maždaug vienodu atstumu nuo Rawlinsono ir Gough būstinės. Teisinga C-in-C padėtis tokiu metu nėra lengva nuspręsti-Haigas mokėsi. Kitais metais jis nustatė, kad tinkamai įrengtas traukinys patobulino išplėstinę GHQ, kai vyko mūšis.

John Terraine, Dūmai ir ugnis (1980)

Haigas tvirtai tikėjo principu palikti sprendimus žmogui vietoje. Taigi, nors Haigas atkreipė dėmesį į vokiečių zondavimo metodus Verdune, kai Rawlinsonas susitaikė su linijine ataka, Haigas nepajuto, kad galėtų jo nepaisyti. Vėlesniame kare jis nebūtų toks keistas.

John Terraine, Dūmai ir ugnis (1980)

Dienos tvarka

Pergalė priklausys tai pusei, kuri išsilaiko ilgiausiai. Kito kelio nėra, kaip tik kovoti. Kiekviena pozicija turi būti užimta iki paskutinio žmogaus. Pensijos neturi būti. Nugaros į sieną ir tikėjimas savo reikalų teisingumu kiekvienas iš mūsų turi kovoti iki galo.

Haig, Dienos tvarka (1918 m. Balandžio 11 d.)

Haigo kritika

Jis buvo kruopštus profesionalus kareivis, turintis aukštą antrinės kokybės intelektą. Jis turėjo savo rasės drąsos ir užsispyrimo. Tačiau jis neturėjo pakankamai vizijos ar vaizduotės, kad galėtų planuoti didelę kampaniją prieš kai kuriuos pajėgiausius karo generolus. Niekada nesutikau žmogaus, einančio aukštas pareigas, kuris man atrodė toks be fantazijos.

Lloydas George'as, Karo atsiminimai (1928)

Kaip vykdomasis vadas, vargu ar buvo geresnio gynybos generolo, tarp tų, kurie pelnė įžeidžiančių generolų šlovę, galbūt niekas nepadarė blogesnių klaidų. Koncepcijos originalumas, išteklių vaisingumas, imlumas idėjoms. Savo savybėmis ir trūkumais jis buvo pats tautinio charakterio ir kariuomenės tradicijos įsikūnijimas.

Liddell Hart, Reputacijos (1928)

Iš esė knygos apie didžius Pirmojo pasaulinio karo lyderius.

Visuose britų puolimuose britų aukos niekada nebuvo mažesnės nei 3–2 ir dažnai beveik dvigubai viršijo atitinkamus Vokietijos nuostolius. 1916 m. Kampanija Vakarų fronte buvo nuo pat pradžios iki pabaigos.

Winstonas Churchillis, Pasaulio krizė

Haigas pakomentavo, kad būtent Prancūzijos spaudimas privertė jį toliau kovoti Vakarų fronte 1916–1917 m., Ir rašė apie Paschendaele mūšį 1917 m. 1917 m privertė mane toliau pulti. Ptainas spaudė mane nepalikti vokiečių vieną savaitę dėl to baisus Prancūzijos karių būklė.

Jo užsispyrimas puolime mus visus sužlugdė Somme.

Pilnesnis, Netradicinio kareivio atsiminimai

Fulleris turėjo daug ką pasakyti apie daugumą vadų. EKG Sixsmith komentuoja: „Fulleris puikiai suprato, ką būtų buvę geriau padaryti“.

Visas „Somme“ kampanijos planavimas buvo kumpis ir gremėzdiškas. Daugelio strateginio planavimo nesėkmių kaltė turi tekti Haigui. Kadangi planas nepavyko, Haigas turi būti laikomas atsakingu. Pagrindinė Haigo ir jo štabo viršininko Londone kaltė generolas seras Williamas Robertsonas buvo tas, kad nors jie teisingai suprato karo samprotavimus, ty kad tai turi būti nuspręsta Vakarų fronte, jie taip pat manė, kad jie turi turėti įspūdingų pergalę, kad įrodytų, kaip jie buvo teisūs.

Galbūt kaltė slypi idėjoje, kad britai vis dar laikė karą kaip atkaklumo žaidimo pratęsimą - požiūris, kuris pasirodė visiškai neveiksmingas prieš šaltą vokiečių profesionalumą, pasireiškiantį tiksliu sviediniu, kulkosvaidžiu ir šautuvo ugnimi. Haigas pažadėjo pergalę ir nepavyko.

PW Turner ir RH Haigh, Ne dėl šlovės (1969)

Haigo apologetai

Niekas nepadarė daugiau, kad atimtų iš Haigo visus nuopelnus už pergalę kare, nei Lloydas George'as. Didelį Haigo atsakomybės svorį turėjo gerokai padidinti žinojimas, kad Lloydas George'as nepasitikėjo savo karine nuomone ir sugebėjimais. Tik nepaprasto vientisumo ir didelės charakterio stiprybės žmogus būtų likęs ir padaręs tai, ką padarė. Jis ir toliau laikėsi strategijos, kurią laikė teisinga. 1918 m. Įvykiai įrodė, kad tai teisinga. Buvo abejojama, ar kas nors kitas galėjo tai padaryti taip gerai.

Įžeidžianti pastaba apie Haigo vaizduotės trūkumą buvo parašyta Lloydo George'o memuaruose, po Haigo mirties. [Per pirmąjį jų susitikimą Lloydas George'as parašė:] „Jaučiu, kad viskas, ką gali padaryti treniruota didžio kario mintis, yra padaryta“. Būtent „Somme“ pakeitė Lloydo George'o nuomonę apie Haigą.

EKG šeštokas, Douglasas Haigas (1976)

Karinės politikos skirtumai, per pastaruosius dvejus karo metus sukėlę trintį tarp Haigo ir Lloydo George'o, gali būti tokie, kokie gali kilti krizės metu tarp profesionalių karių ir išrinktų demokratijos atstovų. Haigo požiūris į strategiją buvo teisingas, nes nuspręsta, kad visi generolai klysta ir kad tiesa yra civiliuose, iš tikrųjų būtų liūdna išvada. Charakterio didybė skiriasi nuo proto ar intelekto didybės. Moralinio ūgio Haigas buvo milžinas. Istorijoje gali būti lengva rasti nuostabesnį vyrą, sunku būtų rasti geresnį vyrą.

Duffas Cooperis, Haig (1936)

Duffas Cooperis buvo vienas iš kariškių, kurio nuomonė, jo manymu, buvo geresnė nei civilių - 1930 -aisiais buvo pirmasis Admiraliteto valdovas kariniame jūrų laivyne.

Nedaug kareivių buvo mažiau suprantami ir klaidingesni nei Douglasas Haigas. Duffas Cooperis ir Johnas Terraine sumaniai gynė jo, kaip humaniško vado, reputaciją. Tačiau legenda apie jo vaizduotės trūkumą ir žiaurų brutalumą vis dar egzistuoja. Viena iš Haigo prigimties ydų buvo ta, kad jis per daug pasitikėjo kai kuriais savo artimaisiais. Kaina buvo didelė, tačiau ji būtų buvusi didesnė, jei agonija būtų užsitęsusi. Haigo įžvalgumas, energija ir ryžtas buvo vieni iš pagrindinių veiksnių, kurie prisidėjo prie sąjungininkų pergalės 1918 m.

Generolas seras Džeimsas Maršalas-Kornvalis, Haig kaip karo vadas (1973)

Maršalas-Kornvalis tarnavo Haigui jaunesniuoju karininku per Sommės mūšį ir sakė, kad iš pirmų lūpų matė blogo patarimo ir Haigui pateiktos informacijos poveikį.

Haigas atrodė dailiai ir griežtai atsidavė pareigoms. Nors jis nebegalvojo, kad kiti turėtų laimėti karą, jis buvo tikras, kad gali jį laimėti. Dieviška pagalba kompensuotų visus jo trūkumus. Šis nepajudinamas pasitikėjimas ir karaliaus palaikymas leido Haigui išgyventi ilgą nesėkmių rekordą ir galų gale pasirodyti pergalingam Vėlesnei kartai gali atrodyti, kad Haigas turėjo stovėti gynyboje ir laukti tankų. Prancūzai to nebūtų toleravę. Britų visuomenė būtų dar labiau pasipiktinusi. Haigas turėjo padaryti tai, ką padarė, ir, nors jam nepavyko, niekas geresnio nerado jo vietoje.

AJP Taylor, Pirmasis pasaulinis karas (1963)

Mūsų Pirmojo pasaulinio karo pavyzdžiai, nors ir bando į argumentą įvesti tam tikrą pusiausvyros elementą, vis dar nepakankamai įvertina pastarųjų istorikų, tokių kaip Šefildas, Grifitas ir Strachanas, darbą, kuris padarė tiek daug, kad suabejotų „visais britų generolais“. idiotų linija. Faktas yra tas, kad karo metu britų taktika labai išsivystė. „Įkandimas ir laikymas“ (sukurtas 1917 m.) Tapo britų atakų pagrindu abiejuose pasauliniuose karuose - El Alameinas (Antrajame pasauliniame kare) šiuo atžvilgiu yra klasikinis mūšis, kurio aukų procentas yra Pirmojo pasaulinio karo mastu. Šliaužianti užtvanka, vėl panaudota abiejuose pasauliniuose karuose, buvo sukurta Somme, kurią tariamai sudarė vyrai, kurie buvo pakartotinai nenaudingai mėtomi „per viršų“.

Dauguma (bet ne visi) studentų vadovėlių nesureikšmina to, kad sunku laimėti karą, kuriame dalyvauja masinės armijos ir technologiškai pažangios galios. Mintis, kad jei būtume atleidę Haigą ir turėję ką nors protingo, būtume greitai laimėję karą su minimaliais nuostoliais, yra nesąmonė - čia kalbama apie Vokietijos armiją, o ne apie Vilties grupę. Prireikė milijonų rusų žuvusiųjų Antrajame pasauliniame kare, kad juos sustabdytų - mūšiuose, kurie buvo brangesni nei Somme ar Passchendaele.

Markas Hone, el. Paštas į šią svetainę (2002 m.)

Markas Hone yra šiuolaikinis istorikas ir mokytojas - Lankašyro „Bury“ gimnazijos istorijos ir politikos vadovas.

„Blackadder on Haig“

Iš 1 serijos „Blackadder“ eina į priekį, serija dalį savo pasakojančios satyros pasiliko Haigui ir jo taktikos beprasmiškumui:

„Blackadder“: Mano nuojauta verčia daryti išvadą, kad mes pagaliau to darome

eiti per viršų. [žiūri per tranšėjos viršūnę periskopu]

George'as: Puikus Skotas, pone, jūs turite galvoje, kad pagaliau atėjo momentas, kai mes galime padovanoti Hariui Hunui puikų britiško stiliaus trynimą, šešių geriausių, kelnių žemyn?

„Blackadder“: Jei turite omenyje: "Ar mes visi būsime nužudyti?" Taip. Akivaizdu, kad feldmaršalas Haigas ketina dar kartą žiauriai stengtis perkelti savo gėrimų spintelę šešiais coliais arčiau Berlyno.

Melchett: Dabar feldmaršalas Haigas suformulavo puikų naują taktinį planą, kad užtikrintų galutinę pergalę šioje srityje. [jie susirenka aplink mūšio lauko modelį]

„Blackadder“: Dabar, ar šis puikus planas apimtų tai, kad lipame iš apkasų ir lėtai einame link priešo, pone?

Mieloji: Kaip tu gali žinoti tą „Blackadder“? Tai įslaptinta informacija.

„Blackadder“: Tai tas pats planas, kurį mes panaudojome praėjusį kartą ir septyniolika kartų prieš tai.

Melchett: E-E-Būtent! Ir tai yra toks nuostabus! Mes pagausime budrųjį huną visiškai nesusipratusį! Atlikti tiksliai tai, ką darėme aštuoniolika kartų, yra paskutinis dalykas, kurio jie tikisi iš mūsų šį kartą! Tačiau yra viena maža problema.

„Blackadder“: Kad visi visada būtų paskersti pirmąsias dešimt sekundžių.

Melchett: Teisingai! O feldmaršalas Haigas nerimauja, kad tai gali šiek tiek slegti vyrus. Taigi jis ieško būdų, kaip juos nudžiuginti.

„Blackadder“: Na, jo atsistatydinimas ir savižudybė atrodytų akivaizdus sprendimas.

„Black-Adder“- 4 serija, 1 serija

Mieloji: Ką reiškia generolas, „Blackadder“: yra nutekėjimas. Trumpai tariant: vokiečių šnipas išduoda visus mūsų kovos planus.

Melchett: Atrodai nustebęs, Blackadder.

„Blackadder“: Aš tikrai esu, pone. Nesupratau, kad turime kokių nors kovos planų.

Melchett: Na, žinoma, mes turime! Kaip manote, kaip dar nukreiptos kovos?

„Blackadder“: Mūsų mūšiai yra nukreipti, pone?

Melchett: Na, žinoma, jie yra, Blackadder - režisuotas pagal Didįjį planą.

„Blackadder“: Ar tai būtų planas tęsti visišką skerdimą, kol visi mirs, išskyrus feldmaršalą Haigą, ledi Haig ir jų vėžlį Alaną?

Melchett: Puikus Skotas! (stovi) Net tu tai žinai! Apsauga! Apsauga! Priveržkite visas duris į visus langus su plaktu medžio gabalu! Šis saugumo nutekėjimas yra daug blogesnis, nei mes įsivaizdavome!


Ar seras Douglasas Haigas buvo geras ar blogas vadovas?

Iki šiol daugelis istorikų kruopščiai kėlė klausimą dėl Douglaso Haigo vaidmens Europos fronte, per 1916 m. Sommos mūšį. Dėl skirtingų požiūrių ir idėjų Haigo įgūdžiai buvo rimtai švenčiami ir kritikuojami. Todėl į jį buvo žiūrima ir kaip į „Somme mėsininką“, ir į „sėkmės architektą“, ir tai yra daug įrodymų, patvirtinančių abu argumentus. Tačiau atrodo, kad didžioji dalis žmonių pritaria idėjai, kad Haigas yra negailestingas novatorius, o tai yra visiškai suprantama. Pavyzdžiui, „Somme“ iššūkis labai paveikė beveik kiekvieną Didžiosios Britanijos žmogų, daugelis prarado šeimos narius. Jiems būtų buvę lengva kaltinti britų praradimą tik „Standard Haig“, ir daugelis tai padarė. Tačiau daugelis žmonių jį rado kaip labai talentingą kareivį ir lyderį, o Haigui buvo gera dalis, pavyzdžiui, jis sugeba ilgainiui nudilti vokiečių kariuomenę ir prisidėjo prie pirmojo pasaulinio konflikto. ginčytinas klausimas galbūt bus nuolat svarstomas.

„Somme“ kova buvo tipiškas škotų mūšis, kuriame dalyvavo trys škotų divizijos. Tai taip pat buvo taikoma Douglasui Haigui, kuris buvo tiesiog palaimintas Edinburge ir buvo vyriausiasis vadas. Jis buvo kaltinamas dėl milžiniško Sommo kovos skerdimo, kurio metu tik pirmą dieną buvo nukentėję apie 60 000 Britanijos salų, dar vienas buvo sunaikintas. Tai kartu yra pakankamas įrodymas daugeliui Haigo nesėkmių, kaip visumos. Tačiau daugelis Haigo vadovavimo Somme mūšiui trūkumų atsirado dėl to, kad jis vadovavo kelioms šešiasdešimčiai divizijų, kai dažniausiai buvo tik šešios. Tai rodo ekstremalias aplinkybes, kuriomis Douglasas Haigas vadovavo Sommos mūšiui.

„Somme“ kova buvo reikšmingas įvykis istorijoje, daugiausia dėl absurdiško mirčių skaičiaus, nors jų „nebuvo daugiau nei buvo galima tikėtis“, tačiau kai kurie žmonės mano, kad klaida yra ta, kad Haigas padėjo kariuomenei užkirsti kelią net kai jis sužinojo apie nuolatinį informacijos apie aukas skaičių. Haigas, kaip ir visi pagrindiniai, siekė sėkmės, tačiau turėjo didelių problemų: jis buvo labai pozityvus ir nuolat manė, kad Vokietijos kariuomenė artėja prie pasidavimo, todėl tikėjo, kad pasiekimas taip pat buvo artimas. Šią pozityvią asmenybę rodo pasiūlymas, kurį pats Douglasas Haigas sakė mūšio pradžioje: „Situacija niekada nėra tokia gera ir bloga, kaip rodo pirmieji pranešimai“. However, even though he experienced that his military was fully with the capacity of defeating the Germans, he wasn't correct, in fact, Haig's army didn't possess the huge amount of soldiers, which the German army were able to take benefit of this clearly demonstrates his targets were impossibly to attain, he was just too ambitious. Haig was also greatly criticised for the absurd amount of the battle, this is simply because it could have been ended much sooner than it was, and this would have even prevented Britain in constantly finding fault in Haig's leadership skills. The primary reason that Haig even allowed the challenge to keep because he wished to straighten his trenches, as this would experienced a great effect on his army's episodes. However Haig was also criticised for allowing the British army to battle in the appalling weather at the time of the Somme, although theoretically he cannot take the whole blame for this decision as the theory actually originated from the French military officer.

Haig was certainly one to override his army commanders, although this is understandable, as if he found their advice questionable then he had to trust himself to make the correct decision together. However at the start of the struggle of the Somme, Haig was overruled himself, by the governments of Britain and France, they asked Haig to strike the German military at that point in time, but Haig didn't acknowledge this was because he noticed that his armies weren't ready however his discussion wasn't effective, therefore he was dismissed. Haig realized that he'd have to plan an assault quickly, because if he took too much time to take action then the alliance which discontinued the French from attacking the English could be put in jeopardy, and this was a risk that Haig couldn't afford for taking.

At the beginning of the struggle, the British military looked to have no chance in defeating the German military, in fact, Standard History had written that the Somme was the very first time that the '. . . British line been presented with so few men therefore few guns. . . “. The British military were also overcome by the power of the Germans and after just one single day of struggling with there were an enormous variety of casualties, most of them credited to 'bite and carry attacks'. Initially, Haig was significantly short of makes and, trying to find a solution, ended up having to leave Gough's twelve divisions by themselves to guard 42 kilometers of leading, this led to some having hardly any soldiers. Haig could have maintained the Somme better, however by the end of the battle, the British were achieving success contrary to the Germans and eventually the Germans does surrender, in truth the German Standard Ludendorff mentions in his autobiography, My warfare memories, 'As a result of the Somme we were completely worn out on the Western Front'.

When considering Haig's skill as an army commander it needs to be remembered that the situation at the Struggle of the Somme was extremely unique, Haig was controlling ten times the quantity of forces, most of whom were learning the tactics of war as they gone along. Following the battle concluded Haig was compared to other generals who dispatched hundreds of troops to their fatalities, he was seen as uncaring and constantly making terrible decisions. Although Haig's view of the turnout of the warfare was never clarified, it was recommended that he agreed with the result, as in 1919, Haig defended the fact that the Germans were offered funds at the end of the battle.

The marriage between Douglas Haig and David Lloyd George was a cause of major turmoil and acquired an overpowering effect on Haig's reputation. Lloyd George was clear in the fact that he previously no trust or liking for Haig, especially during the Somme, when he didn't realize why Haig was allowed the high casualty rates to continue, especially since this didn't give any advantage to the Uk. He found Haig simply as a guy with no cleverness, and no understanding, although he also never changed him, or even stood up to him. However, it was no top secret that a battle was waged between Haig and Lloyd George. An example of the tension between these characters was on the 1st Sept, when Haig received a telegram from Henry Wilson, designated 'personal', this taken a alert, that Haig was to stop preventable casualties during the battle of the Somme. The clear reason behind the telegram was for the security of Lloyd George however Haig had taken it that he could attack the Hindenburg brand if he sensed the necessity to do so. The strain between them grew when Lloyd George publicized his conflict memoirs, in which he unleashed an harm on Haig, both, simply as a man and as part of the army. This was one of the extremely little books that really cause chaos for an important information reputation, especially since when it became available, Haig possessed already passed and therefore he couldn't even protect his own reputation.

However Lloyd George isn't the one politician that Haig had a significant romance with, Haig and Winston Churchill also possessed a somewhat interesting marriage, in reality Haig helped out Churchill in the writing of his book, The World Turmoil, by sending him parts of his personal diaries which he stored during the conflict. The reason that this is interesting is the actual fact that Churchill often criticised Haig, especially as a General during the battle. However, Churchill did admit that when reviewing the warfare he began to believe 'a good deal better if Haig than I did so at the time'. Unlike Lloyd George, Churchill experienced that it might be impossible to find as good a general as Haig was to replace him. Haig didn't mind some criticism from Churchill in his publication, but it was that criticism which firmly effected Haig's reputation. The conflict between these politicians and Haig designed that Haig was required to fight the warfare against not only the Germans, but also those politicians.

It wasn't just Churchill's writing that affected Haig's reputation though there have been a variety of memoirs and accounts released after the conflict, by many different people, for example, David Lloyd George, Churchill and Gough. But when these files were released Haig brought up to Foch that he couldn't release a publication on the battle, as it was 'too soon to see the truth'. If he had written them however, they might havent only prevailed, but would have probably heightened his reputation. However Haig's Last Dispatch, posted in 1919 actually possessed only a tiny influence on the thoughts of the battle. Yet, decades later, a revisionist historian, John Terraine modified these arguments and tried out to re-build Haig's reputation. Actually, Terraine's 'Douglas Haig: AN INFORMED Soldier' firmly defended Haig's reputation, his main point being that it was Haig who eventually used down the German military. However historian, John Laffin, gets the opposite impression, he feels as though Haig should be accused because of his 'wilful blunders and wicked butchery'. This shows clear debate between your two recent historians, both looking to challenge Haig's reputation. Terraine passed on in 2003, however before his death, he did manage to change just how that some people found Douglas Haig, and he 'restored Haig to the positioning of serious commander'. Haig was criticised and celebrated by different historians, few ever before looking at both sides of things.

Haig's reputation was heightened the most due to his suggestions in assisting and celebrating ex-servicemen. Haig dedicated a large part of his life, following the warfare, to charity situations and war-memorials. This shows that people were even slightly wrong about the actual fact that he didn't care about the young men preventing in the war. For instance, in 1922, Haig travelled to Swansea and 4000 people turned out to see him place a stone for the town memorial, and in 1925, the Haigs toured Canada some 10, 000 people emerged to see Haig lay down a stone on the cenotaph in Toronto. Also, in Glasgow, in 1924, Haig uncovered a monument. These days' people may be stunned to learn that in 1925 Haig exposed the Newfoundland Memorial Park this was where the 1st Newfoundland harm occurred in 1916. The fact that Haig was sought after to handle the wedding ceremony by the government, demonstrates even though there exists constant discussion over Douglas Haig's reputation, at this time he must have been highly considered. That is why Haig was confused with large sums of requests to reveal all sorts of different memorials. Haig's speeches at these events were never completely neutral, the problems of sacrifice and the needs of ex-soldiers were constantly outlined. This made his reputation improve to a lot of people, because they experienced as though he was more caring.

In the first 1920s Haig began to type up his wartime journal, he wished because of this to be published after his fatality. In 1928 a type of warfare diaries and memoirs started out being published, some attacking Haig's reputation very seriously, however Haig wasn't alive to see this, as on the 29th January 1928, Douglas Haig died of the heart attack. This death emerged as a surprise to Britain, many people in disbelief. Haig's wife believed that the 'tension of wartime demand had exhausted his heart', and the marketing began to print out headlines, 'field marshal a battle victim', Haig was cured exactly like any soldier who acquired fought in the war, and he too was regarded as a warfare casualty.

The real surprise after Haig's death was the amount to which the people mourned him his death was treated a lot more graciously than other British general. Therefore his coffin was escorted by the two future kings of Great britain, showing that he was definitely an important person in the nation, even though a lot of people seen him as a callous butcher. This is reinforced because St Pauls, Wren's great cathedral was suggested as where Haig would be buried and when he had been then he'd have been buried with Wellington and Nelson, two heroes from WW1, however Haig experienced wanted to be buried at home, in Edinburgh, therefore he body was dispatched north. A group of men and women waited for him to reach, to pay their respects. Eventually he was buried in the grounds of Dryburgh Abbey. Nevertheless the event of his loss of life just brought more conflict to the discussion of Haig's reputation. Again, Haig's reputation plummeted.

Therefore Haig's reputation is constantly debated, going in one extreme to the other, barely ever managing, or being good to the actions of Haig. However much debate is presented in favour of Haig, the data is overpowered by the casualty information of the challenge of the Somme, by Churchill's criticisms of Haig and by the tension in Haig's romantic relationship with David Lloyd George, they are the reality people can't just forget and therefore the points which effect Haig's reputation. Haig's reputation was most significantly analysed through memoirs and accounts, for exemplory case of Churchill, Lloyd George, Gough and Terraine, although his reputation required a severe strike after his loss of life also. It's clear that Haig will permanently be looked at as heartless basic, which is a fair judgement, considering the fact that he was the general in charge during the Challenge of the Somme, and allowed the horrific casualty numbers to provide, and the fact that he allow battle go on for much longer than it will have, for personal or no gain, and that's why Douglas Haig will permanently be condemned as 'Butcher of the Somme'.


Facts about Douglas Haig 9: the funeral

On 3 February 1928, he had an elaborate funeral ceremony. During his funeral, the crowds of people were lined along the street to pay respect for the last time on the soldier. Gauti facts about Deborah Sampson here.

Facts about Douglas Haig 10: the burial site of Haig

The grave of Haig is simple. It has white headstone. The burial site is located at Dryburgh Abbey in the Scottish borders.

Do you have any questions on facts about Douglas Haig?


Douglas Haig - donkey or genius?

Did Haig take a a bunch of civilians and by 1918 produce perhaps the most powerful British army of all time?

How could an incompetent commander defeat the 'ultra' proffessional Germans?

I do not think that Haig was perfect and he made mistakes but it is far too simplistic to write him off as a fool.

I was brought up with the 'Lions led by Donkeys' school of history but as I have read military history its apparant that it far to simplistic, I would like to think that the upper class were fools but it doesn't add up.

All commanders in WWI could not have been fools, Haig stands up in comparision with his peers.

Belisarius

Since you can't, or won't, provide a counter argument, why should any of us take you seriously?

Haig has been a controversial figure in the past but the latest research both in contemporary records and battlefield archaeology seems to validate his position. The arguments put forward by Haigs detractors in the past have been to a greater or lesser extent debunked authors like Denis Winter for example, have been proven to have even falsified events in their anti Haig polemics.

Belisarius

The BEF defeated the Germans at the Somme? By what measure? A few square miles of utterly useless mud, bought at the price of 450,000 casualties, nearly twice what the Germans suffered.

Linschoten

I was brought up on the black legend, but came to appreciate appreciate that matters were very much more complicated than that on reading John Terraine's book about Haig I found this account of changing attitudes to Haig, which seems to me to be very balanced:

Paulinus

Chookie

OK, I will. I too was brought up on the Lions / Donkeys idea, and for years I took this as gospel. Then I somehow found a German account of the Western Front (this was years ago, so I can't remember the title) which took a far different view.

Although I'm still a bit ambivalent about him, I think he was among the best generals of WWI.

All-in-all, he was a victim of high casualty rates, jealous subordinates, incompetent politicians and the fact that he was from "trade".

Paulinus

Belisarius

[ame="http://www.amazon.co.uk/German-Army-Somme-1914-1916/dp/1844152693"]The German Army on the Somme 1914-1916: Amazon.co.uk: Jack Sheldon: [email protected]@[email protected]@http://ecx.images-amazon.com/images/I/[email protected]@[email protected]@51H4NDEBBJL[/ame]

Botully

Robin and Trevor's book is basically an "anti-Haig polemic" of dubious historical value or accuracy. For instance, they argue that it was never Haig’s intention that the Somme should relieve pressure on Verdun and that throughout the battles Haig vainly hoped to win the campaign at a stroke and that his claim that he realised the war could be won only by attrition was a later rationalisation.

Unfortunately for their argument, they completely ignore the primary records of the period in which Haig himself states in official correspondence that his policy was to draw off pressure from Verdun and, "not to think that we can for a certainty destroy the power of Germany this year we must also aim at improving our positions with a view to making sure of the result of a campaign next year." hardly winning the war at a single stroke.

On the plus side their coverage of the political dimension is more balanced. All in all, there are much better books out there about the Somme campaign.

I think it is far more than an "anti-Haig polemic". In fact they merely argue that the offensive was conceived before Verdun was launched, which is true. The Verdun battle moved the schedule up. Relieving pressure on Verdun became important as planning progressed.
Of course the Germans ended Verdun in August, and the BEF continued to hammer away at the Somme until November, Haig apparently believing that he was killing Germans faster than his own men. In fact he was killing his own men at nearly twice the rate.
Haig also initially claimed that the offensive would result in breaking the front, and not until August did he claim that attrition was the actual objective, in response to outcries against the casualty lists. This is where the myth that the Germans suffered as many losses as the BEF started.
The piecemeal attacks were not coordinated by high command, and that falls on Haig.
Although British artillery doctrine was superior, that advantage was offset by the need to target pinpoint objectives, while the Germans could target masses of troops. It was also offset by the fact that 3/4 of the guns were the inferior 18 pounder, firing anti-personal charges. The Germans by this point had learned that a short, fierce bombardment was better than the massive week long bombardment that preceded the Somme, which chewed up the ground and gave ample warning of what was to come.


Apdovanojimai

"Paul Harris has not only written the definitive biography of Field Marshal Douglas Haig, but the most important book on the First World War to appear in over a decade. His judicious use of sources and impeccable research has placed Haig in the context of the terrible challenges that that terrible conflict raised. The resulting portrait presents his considerable strengths along with the fatal flaws that were to prove so disastrous in terms of the lives of British soldiers in the battles of 1916 and 1917. Above all Harris' biography underlines that it is individuals who make history, not obscure social trends."
-Williamson Murray, Institute for Defense Analysis

"This is a superb book. Deftly sidestepping caricatures of Haig as either a callous, incompetent butcher or as a clear-sighted, imperturbable Great Captain, Harris offers a nuanced picture of a complex personality in hopeless times. Haig was not purblind, but open to technical and tactical innovation. Yet he was responsible for the massive casualties so disproportionate to the results achieved and for the near collapse of British civil-military relations by the end of 1917. He went from the nervous, battle-shy corps commander of Mons 1914 to the confident ‘tyde-what-may’ army commander of 1915–17, and to the shaken and confused soldier-statesman of 1918. Bold and masterful, this book will become the standard biography of Haig."
-Holger H. Herwig, Professor of History and Canada Research Chair in the Centre for Military and Strategic Studies, University of Calgary

"Ninety years after the end of the Great War and eighty years after his death, Haig still has the capacity to arouse extraordinary extremes of vilification from his detractors and praise from his defenders. There have been many biographies of Haig over the years, but few have matched Paul Harris’s mastery of both the original archive sources and also the most recent scholarship, which has so transformed our understanding of the nature of command and the conduct of operations on the Western Front. Here, then, is an informed and thoroughly modern re-assessment, balancing Haig’s undoubted qualities against his manifold weaknesses."
-Professor Ian F. W. Beckett, University of Northampton

"Paul Harris is one of our very finest military historians of the Great War. He combines great depth of scholarship, research - and especially of psychological perception - with a highly readable style. In this, his highest masterpiece to date, he has cut straight through a horribly tangled thornbush of pro-Haig hagiography inter-twined with anti-Haig propaganda of the 'Butchers and Bunglers' variety. His ultimate conclusion is that the anti-Haig camp has very much the right of it, although much of the hysteria attaching to this issue has been lamentably over-done. This, surely, has got to be the long verdict of History."
-Paddy Griffith, author of Battle Tactics on the Western Front 1916–18 (1994)

"This work of meticulous scholarship is certain to reenergize the debate over Haig’s command. It also in many important ways expands our understanding of military operations in France and Flanders and the BEF’s evolution into a formidable offensive machine. It is highly recommended to both academics and general readers." - American Historical Review

"This is a most impressive book… Douglas Haig and the First World War is unreservedly recommended for all students, from the first year to doctoral candidates, and it should be in all university libraries." - Antoine Capet, H-Diplo

"Harris himself deserves unqualified praise for producing a thoroughly researched biography of a controversial figure and for resting his judgments on a careful analysis of his material. This work is a model of dispassionate scholarship and is essential to any student of the British Army in the First World War."
Canadian Journal of History, Mitchell McNaylor

"This work will likely remain the definitive account for decades to come." -Parameters

"a formidable achievement. Not the least of Harris's strengths is his impressive grasp of the literature, and his synthesis of recent research (of which there is a great deal, such is the dynamic nature of the subject) is extremely valuable. Not surprisingly it has been acclaimed by a battery of historians, and has been awarded, at the time of writing, two major prizes". - English Historical Review, Gary Sheffield


Douglas Haig – butcher or hero? By Rupert Colley

Douglas Haig, Britain’s First World War commander-in-chief from December 1915 to the end of the war, is remembered as the archetypal ‘donkey’ leading ‘lions’ to their death by the thousands. But, almost a century on, is this a fair judgement?

Born in Edinburgh, 19 June 1861, Douglas Haig was the eleventh son of a wealthy whiskey distiller. An expert horseman, he once represented England at polo. In 1898, he joined the forces of Lord Kitchener in the Sudan. Asked by Kitchener’s superiors in London to report back in confidence on his commander, Haig did so with relish, taking delight in criticising the unsuspecting Kitchener. In 1899, Haig served under Sir John French in Kitchener’s army during the Boer War in South Africa.

At the outbreak of the First World War, in August 1914, Douglas Haig served as a deputy to John French who had become commander-in-chief of the British Expeditionary Force. Haig’s actions at the Battle of Mons and the First Battle of Ypres earned him praise while, conversely, John French’s fortunes plummeted as the British failed to make any headway on the Western Front. Haig helped manoeuvre the mood-swinging French out of power and was appointed by Prime Minister Herbert Asquith as French’s replacement in December 1915.

Cavalry man

A Presbyterian and firmly believing that God was on his side and therefore his decisions had to be right, Haig insisted on full frontal attacks, convinced that victory would come by military might alone. Still a cavalry man at heart, he believed the machine gun to be a ‘much over rated weapon’. It is one of the criticisms levelled at Haig – that he was adverse to new technology. The evidence is contradictory. Almost a decade after the war, Haig still believed in the use of cavalry: ‘I believe that the value of the horse and the opportunity for the horse in the future are likely to be as great as ever. Aeroplanes and tanks are only accessories to the men and the horse, and I feel sure that as time goes on you will find just as much use for the horse—the well-bred horse—as you have ever done in the past.’

But Douglas Haig did champion the new ‘landship’, as the prototype tank was originally known. On 15 September 1916, during the Battle of the Somme, Haig had insisted on their use, despite advice to wait for more testing. He got his way and the introduction of 32 tanks met with mixed results – many broke down but a few managed to penetrate German lines. Haig was impressed and immediately ordered a thousand more.

Butcher Haig?

Haig has often been criticized of being profligate of men’s lives, while many defend him stating that Haig had no other alternative. Historian, Basil Henry Liddell Hart, who fought during the war, described Haig as ‘not merely immoral but criminal’. Yet the very nature of warfare during 1914-1918 meant that offense was no match against deeply entrenched defence the weapons of defence during the First World War were much superior to the weapons of offense. Haig was not alone – generals on all sides puzzled over this uncomfortable truth.

Haig’s tenure as c-in-c saw the horrendous losses at the Battle of the Somme (July-November 1916) and the Third Battle of Ypres, otherwise known as Passchendaele, (July-November 1917), for which Haig earned the sobriquet the ‘butcher’. David Lloyd George, prime minister of a coalition government from December 1916, had questioned the point of launching another costly offensive at Passchendaele but Haig had got the backing of the Conservatives within the coalition and so got his way. But Haig was often under pressure of his French allies to act, bringing forward, for example, the Somme offensive by six weeks to help take the pressure off the French at the long slug that was the Battle of Verdun. The question remains however would the extra six weeks to prepare made a difference? – the answer is probably not.

While Douglas Haig is remembered for the losses at the Somme and Passchendaele, it is often forgotten that from August 1918, Haig oversaw Britain’s advance during what became known as the Hundred Days Offensive, the Allies’ great push, in partnership with the overall Allied commander, the French c-in-c, Ferdinand Foch. The offensive ultimately led to victory and the surrender of the Germans on 11 November.

A land fit for heroes

Despite having a personal rapport with the king, George V, Haig never enjoyed the confidence of Lloyd George, who was openly critical of Haig’s cavalier attitude with his men’s lives. Lloyd George, in his War Memoirs, published in 1936, accused Haig of being ‘second rate’. But by then Haig was dead and unable to defend himself.

It was Lloyd George, who during the election campaign of 1918, had promised a land ‘fit for heroes to live in’. But it was Haig who did much to help veterans. In 1921, Haig was one of the founders of the Royal British Legion, becoming its first president, a post he held until his death, and helped introduce the poppy of remembrance into Britain. He championed the rights of ex-servicemen and refused all state honours until the government improved their pensions, which duly came in August 1919. (Only then did Haig accept an earldom).

On 29 January 1928, Douglas Haig died from a heart attack brought on, according to his widow, by the strain of wartime command. He was 66.

Haig’s reticence certainly didn’t help his own cause – prone to long silences and often coming across as callous. But at war’s end, Haig was hailed as a hero, and his death saw much public grief, especially in his hometown of Edinburgh, and London, where up to a million people turned out to pay their respects.

Earl Haig Memorial‘Beastly attitudes’

Haig’s only son, Dawyck Haig, who was imprisoned in Colditz during the Second World War and who died in 2009, was a staunch defender of his father. In an interview to the BBC in June 2006, the eve of the 90th anniversary of the first day of the Somme, he said, ‘He was not a brutish man, he was a very kind, wonderful man and by God, I miss him… I believe it has now turned full circle and people appreciate his contribution. But it saddens me my three sisters have not survived to see it. They died suffering from the beastly attitudes of the public towards our father.’

In 1937, a statue of Earl Haig, the Earl Haig Memorial, was unveiled on London’s Whitehall (click on the picture to enlarge). Designed by sculptor, Alfred Frank Hardiman, and eight years in the making, it won many plaudits and prizes but unfortunately, the stance of the horse is that of one in the process of urinating.


The Best Man for a Bad Job?

Stretcher bearers recovering wounded during the Battle of Thiepval Ridge, September 1916. Photo by Ernest Brooks.

It has been argued that Haig was the best man for the terrible job of commanding the BEF through a gruelling war. Certainly his peers in the British army held many of the same misguided views, but without the education and strategic oversight to refine their work. Ultimately, the British won under his command, apparently vindicating him.

The war was won less through strategic brilliance than through Germany’s economic exhaustion. Even when the British saw victories in the last year of the war, this was primarily down to commanders on the ground, freed up to use their initiative by Haig’s hands off approach.

Field Marshal Haig unveiling the National War Memorial in St. John’s, Newfoundland. Memorial Day 1 July 1924.

A more open minded commander might have adapted to the new style of warfare, saving hundreds of thousands of men from the meat grinder of relentless offensives. Was there such a man ready to lead the British army between 1914 and 1918?


Žiūrėti video įrašą: Great British Commanders: Field Marshal Douglas Haig